Kai žmogų užvaldo toks keistas nenumaldomas pipirais kvepiantis jausmas. Ir atrodo žvaigždė sprogo tavyje. Kai mintys nori išsiveržti žodžiais, bet tavo kalboje jų rodos per mažai, kad atskleistų Mintį…Pasiutiškai velniškai keista. Rodos dar vakar paskui tave kaip šmėkla vaikščiojo tuštuma, o šiandien jau kirbi noru Gyvent. Ir visa tai valdo tavo mintys. Jos neprilygstamos ir galingos, galingesnės galbūt net už pati Dievą… Juk jis irgi žmonių minčių kūrinys. Tikėjimo kūrinys, nes kažkuo reik tikėt… O aš sakau – reikia tikėt Laime pirmiausiai. Manau ji tokia pat abstrakti kaip tas, kuris ar kuri, ar netgi “tai“, kas sėdi kažkur danguj, kosmose, žolėj, vandeny ar net nežinau kur. Turbūt ten, kur žmogaus protas nepasiekia. Kur nenusitęsia ilgos kaip voratinkliai minčių gijos.
Mes juk ir laimės protu nesuvokiam. Toks tas žmogus… Nesuvokiam ir meilės. Tiesiog jaučiam. O mintys mums tai pasako, arba ne. O dažnai ir meluoja. Viskas vyksta akimirkoj. Ir mintis yra toj akimirkoj. Mintis stipresnė už Žmogų ir už kitus žmones aplink. Ji neprilygs Herakliui ir neprilygs Cezariui. Tik ji gali žmogų naikint ir graužt iš vidaus, gali netgi numarint. Bet! Bet ji sugeba ir iškelt, stumt į priekį, pagaut sėkmę ir pabučiuot jai į raudonas lūpas. Žmogau, tu neįsivaizduoji koks esi puikus ir galingas. Nes turi minčių galią. Ir, jei išmoksti jas valdyt, randi tai, ką turėjai rast čia, Pasauly.
Jei mintys turėtų formą, žemę apraizgytų tankiausias tinklas. Tinklas, švysčiojančių, spragsinčių, įkaitusių ir užgesusių laidų. Tie laidai jungtų žmones vienus su kitais. Jie nutrūktų, vėl susijungtų ir vėl nutrūktų. Senus laidus keistų nauji, o juos dar naujesni. Kol Pasauly neliktų vietos.
Mes labai dažnai klystam, kad Mintys turi būt aiškios ir išsilietų lauk žodžiais. Bet kartais tiesiog tinkamų žodžių joms paaiškint nėra. O ir nereikia. Jos nuves, tikrai nuves ten, kur turim būt. Tik reikia nuoširdžiai klausyt. Ir nemeluoti sau…
Jūsų,
T.
crazyTsweet 